2017-12-17

Edis Kalebas. Akustinė ekologija

Pasaulį suvokiame matydami ir girdėdami, todėl natūralu, kad visi stengiamės kurti harmoningą, sveiką aplinką, kuri džiugintų sielą matant ją ir klausant. Tai daug pastangų reikalaujanti prasminga veikla, verta civilizuoto žmogaus .
Kadangi šį kartą tema ne apie vaizdo, o apie garso ekologiją – tai ties ja viena ir apsistosiu. Visiems nesunkiai suprantama, jog namas tylioje gražioje vietoje gali kainuoti net kelis kartus brangiau negu šalia greitkelio ar pramoninėje zonoje, ir niekam nekyla klausimų, kodėl taip yra.
 
Tai yra todėl, kad pravėręs langą girdėsi medžių lapų šlamėjimą, vėjo, lietaus šiurenimą, vaiko juoką ar žmogiškus sveikos civilizacijos garsus, o ne nepaliaujamą burzgimą,  blerbimą, tratėjimą ir ūžimą, gadinantį sveikata.
 
Visame pasaulyje ryški tendencija, kad gyventojai koncentruojasi miestuose, nors svajonėse stengiasi galbūt iš jo ištrūkti.
 
Tai, ką matome ar girdime, kas mus supa mieste, tampa visuomeniniu, bendruomeniniu reikalu, nes gyvename „tankiau“.
 
Vis labiau bet kurio žmogaus elgesys daro tiesioginę ar netiesioginę įtaką aibei kitų bendrapiliečių, todėl atsakingumas ir pilietiškumas tampa vis didesne vertybe.
 
Apie ką galų gale aš čia kalbu? Štai apie ką. Apie akustinę ekologiją – garsinę aplinką, kurioje gyvename.
 
O dabar konkrečiau: ar teko kam iš jūsų neužmigti naktį, kai po daugiabučio langais iki paryčių visom įmanomom įmantriom melodijom žviegė automobilio signalizacija? Ta melodija įsirėš jums atmintin visam gyvenimui labiau nei kokio Nokia, iPhone ar kasdien pasisveikinančio Windows, ar atsisveikinančio Skype.
 
Kokios tai autosignalizacijos? Dažniausiai tai ES nesertifikuotos, nelegalios, suveikiančios net nuo drėgmės ar temperatūros pokyčių, vėjo gūsio, ar pro šalį prabėgusio katino.
 
Kas čia per palaida bala? Nors, atrodo, saviškių įstatymų ir nuleistų iš ES netrūksta, norint tai sukontroliuoti.
 
Mes gi europiečiai? Vis mėgstam tai deklaruoti. Nors kartais nepanašu...
 
Klausom toliau. Gal teko girdėti pirmą, antrą valandą nakties „naktinių miesto lenktynininkų“ siautėjimą didmiesčio vidury? Specifinis „direct flow“ duslintuvų baubimas sklinda per kelis kvartalus. Kiek visi pamename, pagal įstatymus mieste greitis – 50 km/val. ir, beje, nepriklausomai nuo paros laiko. Ar ne taip? Kažkam įstatymai negalioja?
 
Tas pats su „britvų“ lenktynėm mieste. Pagal pavarų perjunginėjimo garsą ir intensyvų zvimbimą, net nematant, o vien klausant, galima nesunkiai spėti, kad po kelių sekundžių jos jau skrieja gerokai per 100 km/val., o garsas irgi skrieja per vakarinį ar naktinį miestą. Irgi įstatymai „negalioja“? Kodėl „negalioja“?
 
Jei „galiotų“, ir potencialus tokio motociklo pirkėjas žinotų, jog mieste teks kaip ir visiems vairuotojams laikytis KET, koks kvailys pirktų „britvą“? Galite įsivaizduoti lenktyninį „YAMAHA“ užgulusį kombinezuotą vyruką, važiuojantį visą dieną mieste 50 km per val. greičiu, o užmiesty 90?
 
Įsiklausykit, kaip absurdiškai skamba: jei žinotų, jog reikės laikytis KET reikalavimų... Jei žinotų... Nes, matyt, nežino. Arba žino, kad nereikės...
 
Mus pratina prie absurdo. Nejaučiat? Absurdo karalystės piliečiai?
 
Gal, jei realiai „galiotų“ KET, sustotų „britvinė“ prekyba? Va, čia gal ir slypi tos palaidos balos šaknys. Prekyba negali sustoti ar netgi strigti, nes tai kažkieno pinigai, netgi jei tai ir kruvino karo keliuose sąskaita, bet karas keliuose atskira, bet, pasirodo, labai susipynusi su triukšmo prevencija tema. Gal spredžiant akustinę bėdą pagerės reikalai ir karo keliuose fronte?
 
Tęsiame toliau. Gal jums nusišypsojo likimas savo bedante šypsena ir jūs turit kaimyną baikerį, kuris po kiekvienos motociklo valstybinės privalomosios tech. apžiūros išsilupinėja duslintuvų konstrukciją, kad skambėtų kuo triukšmingiau, ir nebaudžiamas važinėja 2 metus iki kitos apžiūros.
 
Kitiems ir lupinėti nereikia, nes itin triukšmingi duslintuvai, jų pačių pageidavimu, jau buvo specialiai sukopmlektuoti.
 
Pasirodo, tai pagal ES ir net Lietuvos teisę šiurkštus pažeidimas, nes visų motorinių transporto priemonių triukšmingumas privalo neviršyti jų ES sertifikatuose nurodytos ribos ir ne tik TA atlikimo dieną, o visomis likusiomis metų dienomis...
 
Tai liečia ir automobilius ir motociklus, tai gali būti patikrinta kelyje, ir policijai visai nerūpės jūsų galiojantis TA talonas, gausite baudą, o antrą kartą gerokai didesnę. Tai įstatymais numatyta .
 
Ar kas iš triukšmingųjų motociklininkų buvo nubaustas per 20 metų nuo nepriklausomos Lietuvos laikų, o gal nuo įstojimo į ES metų?
 
O kaip su baubiančiais „automonstrais“? Gal kam bus įdomu dėl bendro išprusimo, jog pirmasis tokių itin triukšmingų automobilių tramdymo reidas įvyko Klaipėdoje 2008 metais rudenį, po to – dar keli, bet iš esmės sužlugdyti, nes buvo taikoma ydingai iškreipta metodika, nesutvarkyta pačios susisiekimo ministerijos padalinių. Praktiškai išmesti vėjais mokesčių mokėtojų pinigai ir diskredituota pati reidų idėja. Po to galima teigti – matot, darėm, ir jokio ryškaus rezultato.
 
Vilniuje analogiški reidai bandyti rengti tik po metų. Kaune, ko gero, nieko. Toks įspūdis, kad visi nacionalinės triukšmo prevencijos nariai dirba ir gyvena Klaipėdoje, atsakingos ministerijos – irgi Klaipėdoje, o ne Vilniuje. Šio reido TV reportažą galite pažiūrėti Youtube, paieškoje įvedus: Automobilių triukšmo matavimo reidas. Lankomumas artėja 50 000 peržiūrų link. Matyt, aktualu?
 
Jei pažiūrėsite nė trijų min. netrunkantį vaizdo klipą, išgirsite kaip matavimus atlikęs vyr. specialistas į TV kamerą nuoširdžiai skelbia labai panašią į tiesą, bet iš esmės klaidinančią žinią. Šie jo minimi skaičiai apie leistinas automobilių triukšmo ribas pateikti savotiško absurdo forma.
 
Taip pasakyti maždaug prilygtų tokiai informacijai: Grūdinės kultūros pasaulyje kainuoja nuo 112 iki 210. Kokios? Ko? Litų, eurų, juanių, už toną, kilogramą, svarą?
 
Tas absurdas visų iki vieno žurnalistų nuo Vilniaus iki Klaipėdos percituotas ir ištransliuotas visuomenei. Iš tiesų tokiais atvejais decibelai (dB.) visuomet nurodomi, su tiek ir tiek variklio sūkių/ min, nes pareigūnas mini normas, kuriomis rėmėsi matavimo metu.
 
Neįmanoma čia paprasto straipsnio forma įrodyti visų punktų, tai taptų nuobodu ir užimtų visą leidinio turinį, neliktų net vietos reklamoms.
 
Tikroji įstatymo esmė ir raidė yra štai kokia, įvardysiu tai preciziškai juridiškai: transporto priemonių atitikimas triukšmo normoms tikrinamas pagal transporto priemonės gamintojo reglamentuotus triukšmo duomenis stovinčiai transporto priemonei, jiems nesant, turi būti tikrinama pagal 2008 m. gegužės 15 d. Susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-169 DĖL KELIŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ VARIKLIŲ TRIUKŠMO RIBINIŲ DYDŽIŲ IR JŲ NUSTATYMO TVARKOS APRAŠO 6 p. reglamentuotas leidžiamas triukšmo lygio ribas.
 
Kas tie gamintojo reglamentuoti triukšmo duomenys, kur jie yra? Tai transporto priemonės tipo atitikimo sertifikato liudijimas (angl.-certificate of conformity CoC) ir jame yra tie duomenys, dažniausiai 45 punkte.
 
Taigi konkretaus automobilio triukšmas privalo neviršyti jo ES sertifikate nurodytos ribos, pvz., 83Db.(A) prie 4350 variklio sūkiu/min. ir t.t. , o jei nėra tokių duomenų, tik tada naudojama ta lentelė, apie kurią jis kalba.
 
Kodėl specialistas kalbą iškart pradeda nuo išimties, o apie esminį pagrindinį principą net neužsimena. Keista. Daugiau nei keista.
 
Paaiškėjo jog susisiekimo ministerija jau daugel metų vis renka ir niekaip „nesurenka“ tų reikiamų duomenų, o TA centrai matuoja be tų duomenų su pačios ministerijos susikurta minėta lentele, kuri žymiai liberalesnė už ES sertifikatų duomenis, o to ES šalis narė neturi teisės tai savavališkai daryti, tai yra liberalizuoti ES sertifikatuose nurodytų normų, ką pripažįsta ir pati Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos. Toks faktiškas liberalizavimas jau panašu į ES reikalavimų pažeidimą.
 
Jei nėra duomenų... Toks įspūdis, jog čia turima omeny tikriausiai Adolfo Hitlerio koks pagal spec. užsakymą pagamintas antikvarinis MB arba kažkas panašaus, o ne eilinis miesto golfiukas, ar kelerių metų senumo Honda Civic . Nėra duomenų... Juokinga.
 
Gali vėl Lietuva eilinį kartą gauti per kepurę už ES direktyvų ar pačios politikos ignoravomą. Jei nėra duomenų... Šią „normą“ kūrė pati Susisiekimo ministerija.
 
Mums, mirtingiesiems, logiška būtų galvoti, jog tie, kas mūsų sveikatą turi saugoti nuo tos Susisiekimo ministerijos kuruojamo ratuoto triukšmo, turėjo kautis dėl kiekvieno normos punkto. Įtariam, kad sveikatą saugo Sveikatos apsaugos ministerija.
 
Gal vyko koks didis biurokratinis abiejų ministerijų mūšis, derybos, nuolaidos, išlygos, pastabos, susirašinėjimas, ar tiesiog pykšt ir pasirašė? Kieno konkrečiai ten parašas guli? Gal visa tai primena net sąmoningą triukšmo prevencijos sabotažą, apsaugant automonstrinės rinkodaros tikslinę grupę nuo bet kokių suvaržymų?
 
Bet kokia efektyvesnė kontrolė mažintų patrauklumą tapti „miesto lenktynininku“, faktiškai praktikoje – „kelių gaideliu“ (su gana miglota viltimi kada nors gyvenime tapti tikru Šumacheriu arba antru Brundza), bet amžinu automotofanu – geriausiu autoverslo klientu ir nemokamu šios ideologijos propaguotoju tai garantuotai.
 
Apie to reiškinio galimas priežastis plačiau straipsnyje: „Automonstrizmas ir karo keliuose teorija“. Dar nesenais duomenimis, nė vieno Lietuvos miesto, įskaitant ir sostinę, policija neturėjo, gal ir dabar neturi tam tikslui reikalingų matavimo prietaisų, nors nereikia nė to – nes akivaizdžiai triukšmingi neleistini viešajam transporto eismui tiesioginio išmetimo bakeliai styro iš tiuninguotų ale „sportinių“ aumomobilių, o tai akivaizdus matomas ir juolab girdimas konstrukcinis pakeitimas, didinantis triukšmingumą.
 
Juridiškai laikoma, jog automobilis turi didelių techninių trūkumų. Tai nelegalu. Nelegali prekyba tokiais duslintuvais be jokių ES sertifikatų ir privalomo žymėjimo, kad jie skirti ne viešajam eismui, klesti net dalyje didžiųjų autodalių prekybos tinklų parduotuvių ir nemažai autoservisų. Tai nelegalu.
 
Paklausus parduotuvės vadybininko, ar nebus problemų dėl tokio duslintuvo TA metu ar su policija, išpučia akis ir net nesupranta klausimo, niekam jokių problemų... visi važinėja.
 
Tiesa, pakalbėjus su juristais, kilo įdomių pajuokavimų, jei pirkėjui buvo parduota tokia prekė (galinis išmetimo bakelis) be privalomo žymėjimo, kad tai skirta ne viešajam eismui, ir jei prekybininkai negalėtų pateikti privalomų ES sertifikatų, tai pirkėjas galėtų teoriškai pretenduoti prisiteisti iš parduotuvės naują duslintuvą ir sumontavimo išlaidų kompensavimą. Pagal įstatymų dvasią galėtų pretenduoti kompensuotis net policijos išrašytą baudą, bet pagal raidę ir Lietuvos praktiką vargu... Na tokie jau tų juristų juokai...
 
Kad nebūčiau poetiškai abstraktus, įmesiu krislelį šalto juridinio preciziškumo. Išmetimo sistemos sudedamosioms dalims, vadovaujantis Motorinių transporto priemonių, priekabų ir šių transporto priemonių sudedamųjų dalių atitikties įvertinimo taisyklėmis, patvirtintomis LR susisiekimo ministro 2009 m balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3 – 169, (toliau – Taisyklės) taikoma EB tipo patvirtinimo procedūra (žr. Taisyklių 13 priedo 2 lentelę, p. 1.38. ), todėl į rinką teikiamos naujos išmetimo sistemų sudedamosios dalys, skirtos naudoti kelių transporto priemonėse, turi būti sertifikuotos.
 
Vadovaujantis Direktyva 96/20/EB sertifikuotos dalys turi būti atitinkamai paženklintos (žr. 1 pav.) daliai išrašomas tipo patvirtinimo sertifikatas, kuris pareikalavus turėtų būti pateikiamas suinteresuotam asmeniui...
 
Dėl minėto prisiteisimo: civilinio kodekso 6.295 straipsnyje įtvirtinta, jog žala atlyginama, jeigu nukentėjęs asmuo įrodo, kad žalos padaryta, jog produktas yra netinkamos kokybės ir kad egzistuoja priežastinis netinkamos kokybės ir nuostolių ryšys. Taigi, vartotojui turėtų būti atlyginta ta žala, kurią jis patyrė dėl to, jog įsigijo netinkamos kokybės prekę.
 
Mano komentarai. Na, manau, ir policijos bauda yra žala, net reali...ir labai jau susijusi minėtu priežastiniu ryšiu. Gal aiškumas ir kontrolė šioje srityje vėlgi kliudytu triukšmingų auto-moto žaisliukų verslui? Gal? Tai tik hipotezė.
 
Kas visa tai ? Nelegalu, kenkėjiška? Nebaudžiama? Nebaudžiamumas irgi pasirodo nelegalus... Ar ne per daug nelegalumų vienoje vietoje?
 
Keista, vienas toks „patvarkytas“ motociklas ir važiavimo su juo agresyvi maniera, labiau primenanti draskymąsi, sukelia keliskart daugiau triukšmo nei keliolika „furų“, vežančių šimtus tonų krovinių.
 
Kai į Lietuvos uostą Klaipėdą įplaukia transatlantinis kruizinis laivas „Constelation“, savo gabaritais primenantis plaukiantį miestą su nenusakomo galingumo varikliais, apie tai parašo laikraščiai, bet jo variklių garso mažai girdisi, kada jis įplaukia ar išplaukia, pajusi perskaitęs nebent laikrašty, o jei važiuoja vienas žmogus ir gal šeši buteliukai alaus su transporto priemone su „Harley“ emblema – girdi pusė miesto.
 
Dar keisčiau, kad vienintelė neregėto neadekvataus triukšmingumo priežastis – ne ekonominė ar technologinė neišvengiamybė (įvertinus pasaulinę technloginę pažangą) , o paprastasis egoizmas, nes man triukšmas patinka! Tai „cool“!
 
Norint pridengti tokią akis badančią keistenybę yra pasirūpinta sukurti pasaką „load pipes save life“( garsios „triūbos“ gelbsti gyvybę! ). Pragariškas triukšmas atseit padaro juos pastebimus kelyje, nors čia pat ryškus prieštaravimas – mėgstamiausia jų spalva juoda – būtent pati nematomiausia kelyje, bet užtat dera prie nuosekliai puoselėjamo rūstaus įvaizdžio ir yra tinkamas fonas taip mėgstamų kaukolių simbolikai.
 
Įsivaizduokit kaukoles ant citrinos spalvos liemenės. Juokinga? Gal laikas privaloma tvarka apvilkti juos, o ne dviratininkus tomis citrinos spalvos liemenėmis. Perfrazavus „yelow vest save life“ ( geltona liemenė gelbsti gyvybę).
 
Juk jie patys vis tą patį deklaruoja – jų nemato vairuotojai... Apie citrinines liemenes jau keletą metų kalba įvairūs internetiniai komentatoriai ir net TV reporteriai, kad ir tame pačiame Youtube įvedus paieškoje trumpą žodį: velomanas.
 
Keista, iki šiol „nematomi“, bet labai girdimi ? Kyla daug klausimų ir mažai logiškų atsakymų. Tiesa, pamačiau vieną dieną visą motociklininkų koloną  su geltonom liemenėm.
 
Kai sustojo, norėjau prieiti paklausti, ar jau įsigaliojo įstatymas dėl liemenių, bet priėjus arčiau pamačiau nelietuviškus valstybinius numerius ir nebereikėjo nieko klausti.
 
Čia Lietuva. Čia lietūs lyja...
 
Pagal poveikį žmogui ir gamtai, įvertinus visiškai per kraštus neproporcingą triukšmą, triukšmingas motociklas yra pati neekologiškiausia transporto priemonė. Tegul pabando kas įrodyti kitaip. Pavasarį net draudžiama miškus pjauti, kad nebūtų triukšmo perint paukščiams, bet užteks vieno baikerio, kad sparnuota patelė „gautų emocinį persileidimą“ ...
 
Ekologija paukščiams ir ežiukams, o žmonėms tik kalbos apie ekologiją. Žmonės, matyt, atsparesni už tarakonus. Jų sveikata geležinė. Kodėl Lietuvoje gamta ir gyvūnai saugojami labiau nei žmonės? Gal ta gamta ir gyvūnai saugojami kitiems žmonėms... Girdėjau ir tokį liūdnai juokingą „ekogeopolitinį“ pašmaikštavimą.
 
Pagarba tik kokiems vokiečių turistams su kelioniniais BMW markės motociklais. Jie tikrai važinėja tyliai. Bet ir tie civilizuotieji savo noru su geltonom liemenėm važinėja, mat panašu, jog brangina savo ir kitų gyvybes ir sveikatą...
 
Šokiruojantis paradoksas – visas pasaulis kalba apie ekologiją, stengiasi diegti tyliąsias technologijas, ir milijardinės triukšmo prevencijos programos yra skiriamos mažinti transporto triukšmingumą, o čia še kad nori – absoliučiai priešingai: kuo triukšmingesnis, tuo „kiečiau“!
 
Sunku tuo patikėti, bet čia net tikėjimo nereikia, nes tikėjimas yra, kai viliamės nematomais dalykais, o čia akivaizdus matomas ir girdimas paradoksas.
 
Prieš ką „kiečiau“? Triukšmas – tai akustinis AIDS, griaunantis tavo, mano, mūsų pačių ir mūsų vaikų nervų sistemą, imunitetą, tada atviri vartai bet kuriom ligom net ir onkologinėm. Kaip įvardytumėt žmones, kurie sąmoningai dideliais mastais gadina tautiečių sveikatą? Socialiais? O gal ne.
 
Kaip likusių tautiečių gyvenimas? Kokiais kamštukais užsikimšite ausis? Tiesa, žemo dažnio triukšmo, kuris įveikė visas kliūtis kokio kilometro atstumu, kol atkeliavo iki jūsų, nesulaikys jokios primityvios apsaugos priemonės.
 
Moralinė problema? Ar turi teisę keli procentai triukšmo fanų primesti visiems likusiems šalies gyventojams agresyvų, įkyrų triukšmingą foną, kuriame prieš savo norą būsime priversti gyventi, o gal „egzistuoti higienos normų ribose“? Netramdomas įžūlumas visuomet turi polinkį suvešėti dar labiau. Toks yra destrukcijos dėsnis.
 
Pasvarstykim, kaip po tokios nakties jūsų vaikas laikys matematikos ar istorijos abitūros egzaminą, kaip atidžiai chirurgas atliks jūsų artimam žmogui operaciją, gal sutiksite savo viršininką „atsikėlusį ne ta koja“? Gal toks neišsimiegojėlis vairuos ryte mokyklinį autobusiuką? Gal kokį nepagarbų, kandų žodį nebesusivaldęs paleisi savo sutuoktiniui. Gal. Panašu į akustinį terorizmą?
 
Beje, jei turėtumėt tokį polinkį į kenkimą aplinkiniams – koks veiksmingiausias būdas būtų tai padaryti? Pasvarstykim. Terorizmo efektyvumas – visuomet, kaip minimaliom priemonėm padaryti maksimalią žalą. Tai vadinama kūrybiškumu.
 
Kaip antai, pripažinkim kūrybiška ir „siaubingai efektyvu“ su pačių amerikiečių transprorto priemone (lėktuvu) trenktis į Amerikos ekonominio dominavimo simbolius rugsėjo 11 giedrą dieną. Be galo efektyvu. Tai tapo chrestomatiniu terorizmo pavyzdžiu.
 
Grįžkim prie Lietuvos.
 
Na, kaip sukelti kuo daugiau triukšmo naktį mieste ir dar sugebėti likti nenubaustam? Imsi mušti būgnus, garsiai rėkti „ant kalno mūrai“ antrą nakties, paleisi garsiai muziką atidaręs visus langus? Na, kokiam skaičiui žmonių pakenksi? Šimtui, tūkstančiui, trim tūkstančiams? Ir kiek ilgai taip pasiseks daryti, kol pamatysi po savo langais policijos automobilio švyturėlius. Tai neefektyvu, lokalu, nėra masto – tu tiesiog mėgėjas...
 
Rimti, „kieti“ vyrai darytų kitaip. Jei turi pinigų – tiks „Harley“, jei neturi, tiks bet koks autokledaras su kuo daugiau litrų varikliu. Po techninės apžiūros tą patį vakarą reikia išsilupinėti visus galinio duslintuvo bakelio „grobus“ arba nusipirkti nelegalų viešajam eismui draudžiamą tiesioginio išmetimo bakelį, pagal visuotinai tuose sluoksniuose priimtiną mitą – „tai prideda arkliukų“.
 
Siaubingas triukšmas ir baubimas garantuotas. Kas gerai, kad tas baubimas yra žemo dažnio, tai dvigubai geriau, nes jis sklinda žymiai toliau, ir jo nesulaikys net patys brangiausi „n“ kamerų langų stiklopaketai.Tai žino tik akustikos laboratorijos specialistai ir nedaugelis „eilinių mirtingųjų“, kurių interesų sfera netoli nuo akustikos mokslo.
 
Beje, čia vienas iš įdomių paradoksų – valdininkai, visuomenės sveikatos specialistai vieningai agituoja miegoti prie praviro lango, nes kitaip deguonies stygius atsilieps sveikatai ir savijautai, o kai tik kalba pasisuka apie triukšmą, pataria visiškai priešingai – sandariai užsidaryti „daugiakameriniais stiklais“. Pasirinkimas neblogas – arba uždusti, arba tave sugriauš triukšmas. Bet visa esmė ta, jog tada bus kalti ne jie, kad nesusitvarko su triukšmo prevencijos programomis, o tu pats, nes per prastus langus nusipirkai. Neblogai?
 
Tęsiame toliau akustinės agresijos efektyvumo temą. Dar papildomas nelauktas privalumas yra tai, jog visos nelegalios, su smūgio jutikliais autosignalizacijos suveiks nuo tavo automonstro baubimo. Kadangi tai transporto priemonė, tau reikia tai ir išnaudoti, pasimalk po daugiabučių kiemus, spausk pedalą iki dugno ir naudok žemesnę pavarą: kuo didesnės apsukos, tuo geriau. Pastebėsi, kiek paskui tave, kaip kometos uodega suveiks signalizacijų.
 
Kokia įspūdinga sinergija, kai nelegalumas aktyvuoja kitą nelegalumą ir žala keleriopai didėja, nes suveikusi viena iš signalizacijų gali užsikirsti ir kaukti per naktį, kai tu tuo tarpu būsi jau toli toli...
 
Jei gyveni pusės milijono mieste ar kur 200 000 – varyk pirmyn ir atgal per visą miestą, gal sutiksi tokį pat kaip tu ... Sutiksi, nes išgirsi per kilometrą.
 
Taip jei tu per metus važiuoji kokius 30000 km, tu palieki 30000 km triukšmo šleifą. Jei tai mieste, tai tu kas kilometrą „aptriukšminsi“ kelis tūkstančius žmonių. Minutė – keli tūkstančiai. Per porą, trejetą nakties valandų, jei nuoširdžiai pasiausi pirmyn – atgal, tu būsi išgirstas kelis milijonus kartų. 
 
Nestebina, kad kartais atsiranda koks truputį pamišęs žmogus, kuris kokiu nors būdu terorizuoja aplinkinius, kartais taip atsitinka, mat toks gyvenimas. Bet jei tai tęstųsi akivaizdžiai ilgą laiką, kiltų teisėtas klausimas, ką veikia tokiems dalykams pažaboti skirtos struktūros. Gal joms rūpi už kelis milijonus įgyvendinti kokį utopinį projektą, kurio sąmatos ir naudingumo koeficientas beveik nulinis. Gal jiems nerūpi tai kas paprasta, akivaizdu ir sutvarkyti nesunku ir pigu. Gal dėl to ir nerūpi kad pigu?
 
Kyla klausimų. Kodėl nesiseka triukšmo prevencijai, gal dėl to kad nesiseka su karu keliuose?
 
Pritaikykit Pareto dėsnį, kurio esmė, jog keliolika, ar keli procentai veiklos sukelia visus likusius vos ne 90 proc. pasekmių ir suprasit, jog emigravus būtent didžiajai daliai „karo keliuose“ iniciatorių, o likus vien pensininkams ir mamoms su vaikais ir močiutėms su anūkais, mes kalbame apie pagerėjimą. Pagal Paretą, išeitų, kad padėtis net pablogėjo, netgi ryškiai. Kur priežastys?
 
Nemažai pamąstymų apie priežastis galite perskaityti straipsniuose internete: „Kelių samurajai“, Kelių samurajai II ir „Automonstrizmas ir karo keliuose teorija“.
 
Tos temos galėtų būti rimto žurnalistinio tyrimo objektais, bet tam reikia laiko ir kūrybiškumo, tai reiškia tipiniu atveju nemažai lėšų ir laiko, arba netipiniu atveju fanatiško savanoriško neatlygintino darbo, nes autentiška informacija neguli paviršiuje, o pagooglinus perrašyti svetimas ir dažnai sąmoningai ir nesąmoningai klaidinančias mintis yra nesunku, bet tai nėra tiriamoji žurnalistika.
 
O ar nepanašus šis straipsnis į eilinį paaimanavimą ir abstrakčius raginimus – „kažką“ reikia daryti? Gal ne, greičiau diagnostinis?
 
Apie kokią tiriamąją žurnalistiką užsimenama? Apie kokių atskirai plaukiojančių, o greičiausiai kažkur giliau pakastų „puzlių“ surankiojimą į bendrą paveikslą kalbama? Gal verta paieškoti ir atskirti, kur yra eilinis valdininkų, nuo kurių priklauso problemos sprendimas biurokratinis nerangumas, atmieštas elementaria tinginyste, kur nekompetencija, kur netgi galimas slaptas sabotažas, kam iš to nauda, kam naudingas tas jovalas ir neįgalumas triukšmo prevencijoje?
 
Gal tie, ant kurių kabinetų lentelės, nurodančios pareigas, kurios lyg įpareigotų spręsti problemas, patys yra slapti sabotuotojai, gal net ne savo noru? Kokios galimos to priežastys? Per kurias ministerijas nusitęsia nematoma fronto linija už tylą ar triukšmą? Gal triukšmas yra tik komponentas automonstrinės, „lenktyninės“ ideologijos, ir triukšmo prevencija netyčia atsidūrė skersai kelio?
 
Įdomu, pvz., kiek lenktynių fanų ir autosporto ir autobiznio žmonių darbuojasi tose ministerijose, kurios lyg ir atsakingos už taiką keliuose ir triukšmo prevenciją, už pačią politiką ir veiksmų kontrolę, gal net patarinėja aukščiausiu lygmeniu, kaip kovoti su „karu keliuose“? Ar tai sunku sužiūrėti? Jau ir plika akimi žiūrint matomas stebėtinas susipynimas.
 
Tema laukia atsakingų ir kūrybingų žurnalistų ir redaktorių, o tauta laukia veiksmingų sprendimų. Visi laukia – savotiškas visuotinis „adventas“. Kas ištrauks mus iš akustinio pragaro?
 
Jei jau tokia „dvasinga“ nata baigiu, tai paminėsiu dar ir vieno vienuolio pranciškono gilią mintį apie tylą. „Tyla – tai Dievo parašas“. Na, o mums, mirtingiesiems, belieka spėlioti kieno gi parašas yra agresyvus triukšmas. Jei mums nepasiseks – gyvensime akustiniame pragare?
 
O gal jau gyvename, gal mus jau pratina prie to priprasti? Prie akustinio, o gal vėliau ir prie tikro? Pragaro gi nėra... Ar ne? Jei ne, tai ne. Dabar madinga turėti kiekvienam savo „kišeninę tiesą“ ir akiplėšiškai nepretenduoti į tikrąją, kad nieko neįžeistų, o kad niekas nesusipjautų su savo „kišeninėm tiesom“, tam yra tolerancijos metai.
 
Kiek tiesos yra šioje išdėstytoje hipotezėje, spręsti jums ir apsispręsti, ar norime gyventi akustinio pragaro prieangyje. Tik tiek.
 
 
Panašūs straipsniai:

Naudinga

Menas & Kultūra

Menai | Filmai | Užsienyje

Dievas & Visata

Gyvūnai | Gamta | Visata | Žmogus

Sodininkystė

Pavyzdžiai | Patarimai

Maistas

Receptai  | Šalys virtuvėje

Orai Vilniuje

Orai Klaipėdoje

Rekomenduojame