2018-06-19

Gydanti Gamtos Galia

Koks jūsų santykis su gamta? Ką jums reiškia buvimas gamtoje? Ar turite savo mėgiamas gamtos vietas, augalus gyvūnus? Ar klausėtės tylos? Ar kada nors kalbėjotės su jūra, medžiais, akmenimis?

Gyvename nuostabios gamtos prieglobstyje apipintame senais padavimais ir legendomis. Nepaliauja stebinti metų laikų kaita, gamtovaizdžio įvairovė: pajūris, Kuršių Nerija, šimtametės girios, upių kilpos, ežerai, piliakalniai, senkapiai, paslaptingi akmenys, seni ąžuolai… Mūsų tautos šaknys gamtoje, kur dar ir šiandien galima rasti užburiančių vietų, atveriančių stebuklingą pasaulio veidą, galintį gydyti ir perkeisti sielą. Šiose stebuklingose vietose galime patirti gamtos ir savo pačių šventumą, pasijausti labai maži, visiškai pasimetę, bejėgiai ir vieniši arba laimingi ir perpildyti užplūdusių gamtos didybės jausmų. Patyrę stebuklingą ryšį su gamta, užmirštame nesutarimus, nuoskaudas, praradimus, pasijaučiame pilni energijos, džiaugsmo, ramybės ir sutarimo su savimi ir pasauliu.

Mūsų tauta visada turėjo stiprų dvasinį ryšį su žeme, su gamtos pasauliu. Lietuviui žemė – šventa. Lietuviška dvasia atsispindi pasakose, padavimuose, liaudies dainose ir papročiuose. Ryšys su gamta – pamatinė mūsų tautos vertybė. Protėviai garbino girias, medžius, akmenis. Būti gamtoje jiems reiškė dalyvauti dieviškoje esatyje. Jie jautė žemės ir dangaus ryšį, medžių sakralumą. Medžiuose gyveno dvasios. Prisiminkime iš amžių gludumų atkeliavusias liaudies pasakas, dainas, padavimus. Mūsų literatūros herojų būtis nėra apribota vien žmogaus egzistencija. Ji „atvira“ gamtos gyvenimui, neatskiriama nuo jo. Prisiminkime kad ir chrestomatinį V. Krėvės „Skerdžių“. Skerdžiui gamtos pasaulis nėra nebilus, o patiriamas čia ir dabar, gyvas ir bendraujantis.

Ir šiandien dažnas lietuvis savo laisvalaikį mėgsta leisti darže, sode ar miške. Gal todėl savaitgali skubame į gamtos prieglobstį grybauti, uogauti ar tiesiog pabūti po dangum. Gyvenimas miestuose susilpnina ryšį su gamtos pasauliu. Tačiau mumyse išlikęs šio ryšio ilgesys. Gal būt gamta jaučia šį ilgesį, verčiantį mus blaškytis ir nerimauti? Ji priima mus į savo ramybę ir tylą, kai ją aplankome.

Patekę į gamtos ramybę galime pajausti, kad esame gamtos vaikai. Jūra, smėlis, akmenys, medžiai ir augalai, gyvūnai, paukščiai, vėjas, gamtos garsai ir spalvos kviečia juos atrasti ir patirti. Egzistuoja gilus abipusis ryšis tarp žmogaus ir gamtos. Jaučiantis tokį ryšį žmogus niekada nesijaus vienišas. Dvi metaforos atspindi šį ryšį:

  • gamta kaip mūsų namai ir šeima : Žemė kaip motina, gyvūnai kaip vienos didelės šeimos nariai; 

  • gamta kaip mano asmenybės dalis, kurioje savęs suvokimas prasiplečia kažkuo daug didesniu nei žmogus : Pasauliu ir Visata.

Esame gamtos dalis, susiję su ja daugeliu saitų. Žmogų ryšiui su gamta skatina, motyvuoja du impulsai:

  1. Aplinkos poveikio įprasminimas: pripažinimas gilios aplinkos krizės, lokalios bei globalios ir poreikis ją įveikti stiprinant įgimtą meilę gamtos pasauliui. Atsiskyręs nuo gamtos žmogus tęsia negailestingą žemės paviršiaus naikinimą: nyksta gyvūnai, augalai, tirpsta ledynai. Stebimi ekologinės katastrofos padariniai mums sako: arba mes pasikeisime, arba išnyksime nuo žemės paviršiaus. Irene Van Lippe–Biesterfeld, daug metų dirbusios gamtos apsaugos srityje, teigimu, šiandien kiekvienam būtina iš naujo atkurti ryšį su Žeme, Visata, apmąstyti savo paskirtį Žemėje, atkurti emocinius ryšius su gamta, nes mes patys esame gamta, susieti su ja ne tik biologine, bet ir dvasine prasme. Naikindami gamtą naikiname pačius save. Nobelio premijos laureatas, filosofas ir gydytojas Albert Schweitzer kalba apie mūsų atsakomybę už viską, kas gyva, gyvybės išsaugojimą ir palaikymą, atjautą ir pagalbą.
  2. Meilė gamtai ir gamtos gydanti galia : natūralioje gamtoje patiriame pozityvius išgyvenimus ir siekiame šią patirtį perteikti kitiems. Laikas praleistas gamtoje padeda geriau pažinti save kaip gamtos kūrinį, skatina gerbti ir mylėti gyvybę, kurti harmoningus santykius su pasauliu. Atvirumas subtiliems gamtos ženklams pripildo širdis ramybės, džiaugsmo, grąžina sielos sveikatą.

Nejaučiant ryšio su gamta dažnai patiriami nuobodulio, abejingumo, gyvybingumo trūkumo periodai. Nutolimas nuo gamtos sukelia abipuses neigiamas pasekmes: žmogui kančią, neviltį, susvetimėjimą, o gamtai nuniokojimą ir ekologinę katastrofą. Žmogaus ir gamtos ryšių atkūrimas teikia abipusį gydantį poveikį. Žmogaus kūno ir sielos gydymo potencija slypi kontaktuose su gamta.

Gamtoje viskas harmoninga, viskas prasminga. Suvokti savo ryšį su viskuo, kas gyva – gili dvasinė patirtis, gaivinanti ir gydanti. Žymaus analitinės psichoterapijos atstovo K.G.Jungo įsitikinimu, žmogus tapo neurotiku praradęs ryšį su gamta. Neurozė – nesėkminga gamtos pastanga atstatyti sutrikusią psichikos pusiausvyrą. Kad patirtume gydančią gamtos galią, turėtume leisti gamtai atsiskleisti, atsiverti neprimetant savo valios, ir įsijausti į tai, kas atsiveria mūsų patirčiai. Tik atvėrę savo pojūčius, įsijausdami į gamtos pasaulį, galime jį patirti ir išgyventi.

Kada esame ryšyje su gamta, reaguoja visas mūsų organizmas : normalizuojasi kraujospūdis, esame daugiau atsipalaidavę ir mūsų imuninė sistema yra efektyvesnė. Buvimas gamtoje teikia galimybę patirti gydančią jos galią ir įveikti daugelį susirgimų, mažina stresą ir jo sukeltus sutrikimus. Kartais gamta gydo efektyviau nei brangiausi šiuolaikiniai vaistai. Praleidę savaitgalį gamtoje, jaučiamės ramesni, laisvesni, laimingesni, patiriame, kad gydytis galima gamtos galiomis, susijungime su viskuo, kas gyva. Siela atgyja grįžtant prie gamtos, prie natūralios gyvos versmės: kvėpuojant gaiviu oru, maudantis švariame natūraliame vandens telkinyje, basomis vaikščiojant žeme, stebint gamtos pokyčius. Taip pajaučiame giminystę su gamtos pasauliu, su visomis gyvomis būtybėmis. Toks buvimas gamtoje išlaisvina iš vienišumo, beprasmybės ir graužaties. Gamta grąžina prie harmonijos ir laimės patyrimo, atstato vidines galias, gebėjimą kurti. Gamta pažadina natūralius organizmo mechanizmus, atstatančius psichikos ir kūno sveikatą.

Grožis išgelbės pasaulį“ teigė F. Dostojevskis. Gamtos grožio išgyvenimas, jos didingumas, įvairovė, spalvingumas gydo nuo tuščių iliuzijų, netikrų santykių su savimi ir pasauliu, kai nuvertiname ar parvertiname save, savo poreikius ir galimybes. Gamta mus priima tokiais, kokie esame, ramina, žadina sielos galias, gydo. Sielos sveikimas gamtoje gali vykti labai paprastai : įsiklausant į savo kūno pojūčius. Pasaulį mums atveria įsiklausymas į gamtos garsus, matymas gamtos ženklų, spalvų, formų, kvėpavimas gamtos aromatais, tyrinėjimas liečiant. „Pojūčiai – sielos prieangiai“ – rašo poetas, mokslininkas ir kunigas, J.O‘.Donohue. Dėmesys pojūčiams, patiriamiems natūralioje aplinkoje teikia malonumą ir gydo: prislopina traumuojančius išgyvenimus, padeda įveikti nuotaikų svyravimus, bereikalingą savikritiką ir savidestrukciją, mažina stresą ir nerimą. Pilnai dalyvaudami būties momente, būdami „čia ir dabar“ tampame dėmesingi viskam, įskaitant ir save pačius.

Ekopsichologija – palyginti nauja psichologijos sritis, integruojanti ne tik ekologijos ir psichologijos žinias, bet žvelgianti į žmogaus ir gamtos santykius per sociologijos, politikos, ekonomikos, antropologijos, kultūros ir religijos dimensijas. Ekoarba eoco kilo iš graikų kalbos žodžio oikos, kuris reiškia „buveinė“. Ekopsichologija analizuoja įvairius žmogaus ir gamtos santykių aspektus, siekia atkurti gydančius žmogaus ir gamtos santykius. Ekologinės psichologijos šaknys – budizmo filosofija, taoizmas, kitos religinės ir mistinės tradicijos: dzenbudizmas įžvelgia paslaptį visame, kas gyva; Kristus pradėjo savo kelią praleidęs 40 dienų dykumoje. Įvairūs žmogaus ir gamtos santykių psichologiniai aspektai buvo analizuojami Z.Froido, K.G.Jungo, kitų žymių psichologijos klasikų darbuose.

Ekopsichologijos pradžia siejama su amerikiečių psichologais Robertu Greenway ir Teodoru Roszak. Robertas Greenway, natūralios gamtos terapijos pradininkas, 1960 metais JAV Kalifornijos universitete pradėjo organizuoti „psichoekologinius“ žygius. Jis pirmasis panaudojo terminą „psicho-ekologija“, apjungdamas domėjimąsi psichika ir gamta. Theodoroas Roszak knygoje „Žemės balsas“ (1992) analizavo mūsų susvetimėjimą su gamta, ir kaip tai veikia mus ir gamtą. Jis teigia, kad egzistuoja sinergetinė sąveika tarp planetos ir asmens buvimo. Ekopsichologijos keliami tikslai:

  • puoselėti ekologinį mąstymą ir tiesioginį kontaktą su gamtos pasauliu, skatinant asmenybės augimą;

  • propaguoti gyvenimo stilių kuriame dera ekologinis ir psichologinis gyvenimo aspektai;

  • perkeisti žmogaus santykius su aplinka nuo kaltės ir prievartos į atsidavimą, džiaugsmą ir meilę.

patirtį natūralioje gamtoje siekia atstatyti pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos (žmogaus buveinės, buvimo vietos). Susitikimui su gamta paprastai ruošiamasi nusiteikiant tylai ir dėmesingumui, atsivėrimui naujai patirčiai. Siekiama atverti visas jusles, kurti tinkamas mintis ir nuostatas. Siekiama, Leonardo da Vinči žodžiais: “Žvelgti matant, klausyti girdint, liesti jaučiant, valgyti, įvertinant skonį, judėti suvokiant fizinius dalykus, įkvėpti, atrenkant kvapus ir aromatus“. Per pojūčius atsiveria gamtos spalvos, kvapai, garsai, kurių nepatiriame kasdienybėje. Ekopsichologijos esmė – atidus individualus kontaktas su gamta, asmeninis PATYRIMAS gamtoje: gamtos pajauta, tyla, meditacija, tyrinėjimas, pasivaikščiojimas, žaidimas. Mokomasi patirti ir atrasti savo asmeninį buvimo gamtoje būdą ir puikios savijautos galimybes.

Teigiama, kad net keletas minučių praleistų gamtoje gali mums teikti gydantį, transformuojantį poveikį. Ekopsichologijos užsiėmimai skirti padėti įgyti gydančią buvimo laukinėje gamtoje patirtį. Čia atliekamos įvairios patyrimo užduotys, padedančios susijungti su gamta. Išskirtinis dėmesys teikiamas neverbalinei betarpiškai patirčiai. Ekopsichologija padeda susitikti su mums neįprastais, netikėtais, stebuklingais, paslėptais nuo įprastinio žvilgsnio reiškiniais, patirti nuostabą, pasaulio ir savo šventumą, rasti ramybę ir harmoniją. Suradę svetingą prieglobstį, vietą, kur pailsi protas ir širdis, tyloje ir ramybėje galime išgirsti gamtos kalbą, grįžti prie natūralios harmonijos, natūralaus grožio, pažadinti natūralius organizmo mechanizmus, atstatančius psichikos ir kūno sveikatą. Tyloje vyksta dialogas su gamta, pokalbis be žodžių ir be garso. Tyla – būdas jausti ryšį su gamta aplink mus ir mūsų pačių prigimtyje.

Po aktyvaus bendravimo su gamta paprastai įgytą patirtis plėtojama mažoje grupelėje naudojant įvairias saviraiškos priemones : diskusijas, rašymą (poezija, proza), tapymą, piešimą, muzikavimą, šokį. Gamtoje patirta ramybė, tikrumas, grožis, aiškesnis savęs ir pasaulio jutimas padeda išsivaduoti iš iliuzijų, rasti asmeninių problemų sprendimą, pajusti savo galias.

 

gyd. Regina Stancikienė

Panašūs straipsniai:

Naudinga

Menas & Kultūra

Menai | Filmai | Užsienyje

Dievas & Visata

Gyvūnai | Gamta | Visata | Žmogus

Sodininkystė

Pavyzdžiai | Patarimai

Maistas

Receptai  | Šalys virtuvėje

Orai Vilniuje

Orai Klaipėdoje

Rekomenduojame