2018-06-19

Ekologija pagal popiežių Pranciškų neatskiriama nuo žmogaus

Gamtos mėgėjai gali džiaugtis popiežiaus Pranciškaus aplinkosaugai rodomu dėmesiu. Apie kūrinijos tausojimą jis kalba homilijose, rašo enciklikoje ir apaštališkajame paraginime. Tačiau jo mokymu nebus patenkinti radikalūs „žalieji“, kuriems nepatinka antropocentrinė aplinkosauga. Rūpinimasis aplinka popiežiaus mokyme neatsiejamas nuo rūpinimosi žmogumi. Gamta ir visas pasaulis – tai dovana, kuri priklauso kiekvienam žmogui, nepaisant tautybės, socialinės padėties ir gyvenamosios vietos.

Gamtos ištekliai yra visų, nepriklausomai nuo to, kurios šalies teritorijoje glūdi daugiau gėrybių. „Atliekų“ arba „išmetimo“ kultūra pasireiškia ne tik per besaikį vartojimą ir šalinimą, bet pirmiausia paliečia santykius, kada dalis visuomenės ir pasaulio žmonių atmetami kaip beverčiai ir nereikalingi.

Aplinkos apsauga ir tinkamas išteklių vartojimas kyla iš brolystės patirties, tikėjimo, kad visi esame vieno Tėvo vaikai ir dalijamės visiems priklausančiomis gėrybėmis, kurios skirtos ne tik mums, bet ir būsimosioms kartoms. Tai, kad milijonai tonų maisto išmetama, kai dalis pasaulio badauja, yra tikras skandalas. Tad plačiau apžvelkime popiežiaus Pranciškaus mokymą apie aplinkos apsaugą.

Atliekų kultūrą keiskime priėmimo kultūra

„Deja, visuomenė buvo užteršta „išmetimo“ kultūra, kuri yra priešinga priėmimo kultūrai, – sakė popiežius Pranciškus per vizitą į Asyžių spalio 4 dieną, – o šios kultūros aukos yra silpniausi ir pažeidžiamiausi žmonės. Sakau kiekvienam: sutelkime jėgas kurdami priėmimo kultūrą, pastatykime vargingiausius žmones visuomenės ir politikų dėmesio centre.“

Neatmesdamas augančių milžiniškų atliekų kiekių, popiežius pirmiausia primena, kad išmetami ne tik vienkartiniai indai ar panaudotos sauskelnės, tačiau pirmiausia iš visuomenės išstumiami patys žmonės. Jie yra nepatogūs, jais reikia rūpintis ir dalintis, jie neneša pelno ir pridėtinės vertės matuojant ekonominiais svertais.

Šią mintį popiežius plėtoja ir savo apaštališkajame paraginime Evangelii Gaudium:Šiandien viskas palenkta konkurencijos ir stipresniojo įstatymui, kai stipresnysis maitinasi išnaudodamas silpnesnįjį. Todėl didžiulės gyventojų masės jaučiasi išstumtos į pakraščius: neturi darbo, perspektyvos, išeities. Pats žmogus laikomas vartojimo gėrybe, kurią pasinaudojus galima išmesti. Atsirado „išmetimo“ kultūra, kuri netgi skatinama. Tai ne vien išnaudojimo ir engimo reiškinys, bet ir kai kas nauja: išstumiant iš pagrindų pakertama priklausomybė visuomenei, kurioje žmogus gyvena. Išstumtieji yra ne „išnaudojamieji“, bet atstumtieji, „atmatos“ (54).

Per katechezę Pasaulinės aplinkos apsaugos dienos proga popiežius sakė: Žmogaus gyvybė, žmogaus asmuo nesuvokiami kaip pagrindinės vertybės, kurias reikia saugoti ir ginti, ypač jei tas asmuo vargšas ar neįgalus, jei jo dar nereikia – kaip negimusiojo, ar jau nereikia – kaip seno žmogaus. Ši eikvojimo kultūra mus padarė nejautrius ir maisto naikinimui, o tai ypatingai smerktina, žinant, kad visose pasaulio šalyse yra žmonių ir šeimų, kenčiančių badą ir masto stygių. Kitados mūsų seneliai niekada neišmesdavo atliekančio masto. Konsumizmas mus pripratino prie pertekliaus ir kasdienio mūsų maisto pavertimo atliekomis. Atsiminkime, kad išmesti maistą – tai tas pats kas jį pavogti nuo alkstančių vargšų stalo!

Apie didžiulę atliekų problemą popiežius kalba ne per gamtos, bet per žmogiškąją prizmę. Kasdien išmetami šimtai tonų maisto išsivysčiusiose šalyse prisideda prie augančio atliekų kiekio problemos. Sąvartynai vis greičiau užpildomi nepaliaujamu atliekų srautu, kurio didžiąją dalį sudaro maisto atliekos. Būtent šios pūvančios atliekos kelia didžiausią pavojų atmosferai ir prisideda prie šiltnamio efekto reiškinio, kadangi pūdamos jos į aplinką išmeta metano dujas, keturis kartus stipriau kenkiančias nei įprastos anglies dioksido dujos. Popiežius Pranciškus nekalba apie tai, kaip sumažinti atliekų kiekius, kokias deginimo gamyklas ar biodujų reaktorius reikėtų pastatyti. Jis sako – tai, kas kasdien išmetama, gali pamaitinti milijonus žmonių. Pranciškus kalba apie dvigubą gėrį – rūpindamiesi skurstančiais žmonėmis ir galvodami, kaip tinkamiau paskirstyti gėrybes, sumažintume atliekų kalnus ir tokiu būdu rūpintumės aplinka. Ir atvirkščiai – kol mums nerūpės žmogus, ypač silpnas ir skurstantis, tol nepadėsime ir gamtai, nes požiūris į aplinką tiesiogiai susijęs su požiūriu į žmogų. „Žmogaus ekologija ir gamtos ekologija eina išvien“, – sako Pranciškus.

Kūrinija yra dovana, priklausanti visiems

Dar vienas iš Pradžios knygos kylantis popiežiaus Pranciškaus mokymo apie aplinkosaugą elementas yra nuostata, kad kūrinija yra Dievo dovana, skirta kiekvienam žmogui nepaisant to, kurioje pasaulio dalyje gyvena ar kokios spalvos yra jo oda. Žinioje Taikos dienos proga jis rašo, kad žmonių šeima iš Kūrėjo gavo bendrą dovaną – gamtą. Šiuo atžvilgiu norėčiau priminti, jog gėrybės skirtos visiems – tai yra vienas iš Bažnyčios socialinio mokymo pagrindinių principų. Šio principo paisymas yra esminė sąlyga siekiant laiduoti veiksmingą ir teisingą prieigą prie esminių bei pirmutinių gėrybių, kurių reikia žmogui ir į kurias jis turi teisę.

Apaštališkajame paraginime jis išplečia šią mintį teigdamas, kad su derama pagarba kiekvienos tautos ir kultūros autonomijai neturėtume pamiršti, jog planeta priklauso visai žmonijai ir yra skirta visiems žmonėms. Paprasčiausias faktas, kad dalis žmonių gimė vietose, kur yra mažiau gamtinių resursų, ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, nepateisina fakto, kad jie gyvena neoriomis sąlygomis. Reikia priminti, kad tie, kuriems labiau pasisekė, turėtų atsisakyti kai kurių savo teisių vardan to, kad jų valdomos gėrybės pasitarnautų kitiems.

Kadangi gamta ir jos ištekliai nėra žmogaus rankų darbas, o Dievo kūryba, padovanota žmogui, kiekvienas asmuo turi vienodą teisę patenkinti savo būtinus poreikius. Kita vertus, ji priklauso visiems, todėl privalu naudotis gamtos gėrybėmis atsakingai ir su pagarba, kad savo veikla nepadarytume žalos kitiems ir pačiai Kūrinijai. Gamta, kartu su žmogumi būdama Dievo kūrinys, nėra paprasčiausias medžiaginių gėrybių sandėlis, tačiau taip pat turi savo orumą.

Gamta – puoselėtini namai

Enciklikoje Lumen Fidei popiežius rašo, jog tinkamas žmogaus vietos kūrinijoje supratimas veda į didesnę pagarbą gamtai ir jos puoselėjimą. Krikščionys tiki, kad Dievas sukūrė pasaulį žmogui kaip namus, kuriuos reikia prižiūrėti ir puoselėti.

Kiek daug naudos krikščioniškojo tikėjimo požiūris davė žmogaus miesto bendruomeniniam gyvenimui! Tikėjimas padėjo suvokti kiekvieno asmens nepakartojamą kilnumą, ne taip aiškiai įsisąmonintą antikiniame pasaulyje. Antrajame amžiuje pagonis Celsas krikščionims prikišo tai, ką pats laikė iliuzija ir apgaule, būtent manymą, kad Dievas sukūrė pasaulį žmogui ir jį užkėlė į pačią kosmoso viršūnę. Tada savęs paklausė: „Kodėl sakai, jog tai [augalai] auga labiau žmonėms, o ne proto neturintiems laukiniams gyvūnams?“ (46). „Jei kas nors pažvelgtų iš dangaus į žemę, ar pastebėtų kokį nors skirtumą tarp to, ką veikia žmonės, ir to, ką daro skruzdės ir bitės?“ (47). Biblinio tikėjimo centre yra Dievo meilė, jo konkretus rūpinimasis kiekvienu žmogumi, jo išganymo planas, aprėpiantis visą žmoniją bei visą kūriniją ir savo viršūnę pasiekiantis Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu. Jei ši tikrovė užtemdoma, pranyksta ir kriterijus, kuris įgalina atpažinti tai, kas žmogaus gyvenimą daro brangų ir nepakartojamą. Žmogus praranda savo vietą visatoje, pražūva gamtoje, išsižadėdamas savo moralinės atsakomybės arba įsivaizduodamas esąs absoliutus šeimininkas, prisiskiriantis sau galią nevaržomai manipuliuoti.

Be to, tikėjimas, atskleisdamas mums Dievo Kūrėjo meilę, skatina labiau paisyti gamtos, nes leidžia pažinti joje Dievo įrašytą gramatiką ir mums patikėtus puoselėtinus bei saugotinus namus. Jis padeda mums surasti vystymosi modelius, ne vien grįstus nauda ir pelnu, bet ir laikančius kūriniją dovana, dėl kurios esame skolininkai. Moko mus įžvelgti teisingas valdymo formas ir pripažinti, jog valdžia Dievo duodama tarnauti bendrajam gėriui.

Popiežius Pranciškus savo aplinkosaugos mokyme atskleidžia visuminį požiūrį, kur gamtos ir žmogaus likimai neatskiriami. Mus sieja gilūs ir neišardomi saitai ir daugelį aplinkos problemų galime išspręsti atstatę šių santykių harmoniją. Jeigu mums, Vakarų pasaulio atstovams, rūpės, kad Filipinuose dėl klimato kaitos sukeltų audrų tūkstančiai žmonių lieka be pastogės, o dėl sekinančių sausrų Afrikoje – badauja, imsimės aktyviau spręsti ir klimato kaitos klausimus, labiau rūpinsimės tarptautine politika ir aplinkos tausojimu.

 

Parengė Monika Midverytė OFS

TAIP PAT SKAITYKITE:

Naudinga

Menas & Kultūra

Menai | Filmai | Užsienyje

Dievas & Visata

Gyvūnai | Gamta | Visata | Žmogus

Sodininkystė

Pavyzdžiai | Patarimai

Maistas

Receptai  | Šalys virtuvėje

Orai Vilniuje

Orai Klaipėdoje

Rekomenduojame